Rudeninė depresija. Dažnai vartoju šiuos du paprastus žodžius, vien dėl to, kad nereikėtų aiškinti kodėl aš liūdna ir nuobodi. Bet jei ir papasakočiau ar kam rūpėtų? Visi užsiėmę savo darbais ir turbūt pasiteirauja tik dėl mandagumo. O ruduo turbūt visada man ir liks skaudžiausias metų laikas. Keliantis blogas emocijas ir ne dėl pilkų gatvių ar tamsiai apsivilkusių žmonių. Kaip ir kiekvienas giliai širdį laikau užslėpusi ilgą istoriją kurią išgirdo turbūt visi mano draugai.
Stikliukas po stikliuko. Alkoholis nepadeda paskandinti skausmo, jis paskandina tave patį. Stikle tik begalinė tuštuma. Bet ar kam tai rūpi? Manau ne, svarbu tuo momentu jautiesi gerai. Bet pabudus ryte supranti, kad nuo praeities šešėlių nepabėgai tu juos tik dar labiau prileidai prie savęs. Ir milijoną kartų sakiau prisiminimams nebe grįžti, bet jie neklauso. Kiekvieną naktį paskandina mane tavo akyse ir lūpose. Ir kiekvienas prisilietimas man lyg tyras oro gurkšnis, kuris po kurio laiko pradeda dusinti.
Ir tai ne rudeniška depresija, tai paprasčiausias būdas pasislėpti nuo žmonių klausimų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą