4 SKYRIUS.

-Tu išprotėjai tiesa? ,- mano skardus juokas nuaidėjo mažoje patalpoje.

-Eime ,- tėvas priėjo prie manęs ir suėmęs už rankos pradėjo vesti į antrą aukštą. - Aš tau parodysiu.

Pasiekus palėpės duris jis trumpam sustojo ir tada įstūmė mane vidun. Dabar nesistebėjau kodėl mums čia buvo uždrausta eiti. Mano akis pasiekė blyški šviesa kuri krito ant sienų ir apšvietė ginklus. Šautuvai, lankai, ietys. Viskas čia kabėjo lyg koks antikvariatas. Mano akys užkliuvo už sidabrinės strėlės su raudona plunksna- sapnas. Nejaugi visa tai tiesa? Visos vaikystėje girdėtos pasakos apie vilkolakius buvo tikros? Nejaugi mama buvo teisi? Turbūt baigiu išprotėti.Pasisukusi į tėvą pažvelgiau į jo rankose esančią knygą.

-Sėsk ,- jis parodė į šalia jo esančią kėdę.

-Gal pagaliau paaiškinsi viską?

-Taip. Ar pameni, kai pasakojau apie didžiąją vilkų medžioklę? ,- palinksėjau galvą .- Viskas prasidėjo prieš kelis šimtus metų. Mūsų giminė buvo medžiotojai , o jie grobis. Vos tik vilkai įsisiautėdavo mes turėdavome juos sustabdyti ir išžudyti. Kroslinsų giminė tam ir buvo sutverta - žudyti vilkolakius. Tiesą sakant man dar niekada neteko susidurti su šiais padarais akis į akį, bet sklando gandai, kad jie grįžo į šį miestelį. Man tai sukėlė nerimą. Aš turiu tave apsaugoti ir išmokyti kaip nužudyti vilkolakį.

-Palauk ,- kiek sutrikusi ištariau ir išpūčiau orą .- Tu nori pasakyti, kad vilkolakiai..

-Yra tikri. Tavo sapnai pranašiški. Žmogaus pavidalu jie gali būti kiek tik nori, nebent yra prie mūsų medžiotojų ,- prisiminiau Kristijano žodžius, taip kaip jis mane pavadino .- Tada jie gali likti žmogaus kūne apie dvidešimt minučių, paskui įvyksta transformacija.

-Tai jie žudo žmones?

-Ne visai. Yra geri ir blogi vilkolakiai. Gerieji mėgina gyventi normalų gyvenimą ir kuo rečiau pasiversti į vilkus, blogieji minta viskuo kas tik gyva. Štai kodėl buvome sukurti mes.

-Aš turiu eiti ,- greitai ištarusi pašokau nuo kėdės ir pasileidau pro duris.

Turėjau surasti Kristijana, norėjau išsiaiškinti jo paslaptį. Jei tai tiesa jis yra vilkolakis. Nusileidusi į pirmą aukštą nuo staliuko pagriebiau mašinos raktus ir trenkusi durimis nubėgau iki garažo. Mano galvoje sukosi milijonai minčių ir klausimų. Kas bus toliau?Atidariusi garažą įsėdau į mašiną ir iš kelinto karto ją užvedžiau. Mano tikslas buvo aiškus - mokykla.

Net nežiūrėjau kokiu greičiu važiuoju ir taip žinojau, kad viršiju leistiną ribą. Dabar man buvo ant visko nusipjaut, norėjau gauti atsakymus. Vilkolakiai? Tikrai? Tikiuosi, kad tai tik dar vienas kvailas mano sapnas kuris atrodo per daug tikroviškai. Pasistačius automobilį mokyklos kieme nuėjau ieškoti vaikino. Nereikėjo daug vargti jis stovėjo fojė ir stebėjo mane. Pribėgusi griebiau jį už rankos ir nusitempiau į pirmą pasitaikiusį kabinetą. Dėkui Dievui, kad jis buvo tuščias.

-Aš žinau kas tu ,- vos gaudydama kvapą ištariau.

-Ir kas? ,- Kristijanas atrodė kaip niekad ramus.

-Vilkolakis ,- tai turėjo nuskambėti gan kvailai. Turbūt jis dabar palaikys mane pamišėle.

-Mija, tu karščiuoji.

-Prabūsim čia dvidešimt minučių ,- sunkiai ištariau.

Kristijano akyse šmėstelėjo baimė. Net pati nebuvau tikra tuo ką darau. Siutinu jį dėl kažkokio kvailo bandymo. Jei jis vilkolakis, tai galėtų lengvai perplėšti man gerklę. Mano mintis mėgino atgaminti visas pasakas apie juos. Vienintelė galvon šmėstelėjusi mintis buvo - sidabras. Su pirštais apčiuopiau ant kaklo esančią grandinėlę ir greitai ją nusitraukiau.

-Paimk ją ,- atkišau vaikinui.

-Mija nežaisk su manimi ,- jo balso tonas pakilo ir tapo gan irzlus.

-Paimk ,- jaučiau kaip ir aš netenku kantrybės.

-Aš nenoriu tavęs sužeisti ,- Kristijanas dar labiau atsitraukė nuo manęs ir susėmė už pilvo .- Tu turi

iš čia dingti.

-O jei nenoriu?

-Dink ,- jo riksmas pasiekė mano ausis.

Dabar tikrai bijojau. Stebėjau kaip jis susiriečia iš skausmo ir surinka. Nejaugi visą tai darau aš? Jei jis vilkolakis turėjo čia prabūti dvidešimt minučių , o tiek laiko tikrai nepraėjo. Turbūt tai daro pyktis. Pati nenorėdama išvedžiau jį iš kantrybės. Kristijanas pakėlė savo veidą, jo akys buvo tapusios gintarinės spalvos. Pažvelgiau į vaikino nagus kurie braižė linoleumą. Pro jo lūpas išryškėjo iltis. Atbulomis pradėjau eiti link durų, bet buvo per vėlu. Kristijanas nusimetė visus rūbus ir virto baltu vilku. Pakraupusi stvėriau durų rankeną ir mėginau jas atidaryti, bet nepavyko.

Vilkas puolė mane, iš inercijos ištiesiau grandinėlę. Jis sustojo ir įsistebeilijo į mano ranką, atrodė, kad tai veikia. Vieną minutę mano galvoje dingtelėjo mintis nužudyti jį. Tiesą sakant mano kraujas užvirė ir atrodė, kad įgavau jėgų. Stebėjau kaip baltas vilkas iššoko pro langą ir dingsta stovėjimo aikštelei.

-O Dieve ,- tyliai ištariau ir atsirėmiau į duris.- Ką aš padariau?

Mano sunkus kvėpavimas girdėjosi tuščiame kambaryje. Apsisukusi pasileidau bėgti iš ten kol niekas neatėjo. Nenorėjau būti apkaltinta dėl mokyklos niokojimo. Išbėgus į koridorių sustojau prie spintelių ir susėmiau už galvos. O jei Kristijanas ką nors nužudys? Tai bus mano kaltė, nereikėjo man jo siutinti.

-Kroslins ,- išgirdau merginos balsą, net nereikėjo atsisukti ir taip žinojau kas ji. - Kur Kristijanas?

-Jis pasivertė ,- šiandien mano kvailų atsakymų diena .- Aš nežinau kur jis.

-Eime ,- Milda suėmė mano ranką ir pradėjo vesti link pagrindinių durų.

-Bet juk tu pasiversi ,- vos girdimai ištariau ir ištraukiau savo ranką iš jos gniaužtų.

-Mes išmokome tai kontroliuoti, nežinau kodėl jis pasikeitė. Tu jį veiki ,- mergina pradarė duris ir vėl čiupo mano ranką. - Kur tavo mašina?

Pirštu parodžiau į juodos spalvos Mustangą. Milda vos ne jėga mane nutempė iki jo. Mano žvilgsnis nukrypo į chemijos kabineto langą, prie jo stovėjo keli mokytojai ir mokiniai. Jei kas nors matė mane turėsiu rasti gerą pasiteisinimą. Vėl pažvelgiau į mašiną, Milda jau sėdėjo joje. Nieko nelaukusi atsisėdau į keleivio vietą, ta mergina tikrai įžūli.

-Tu turi jį pajausti ,- užvedusi automobilį ištarė.

-Kaip tai?

-Kiekvienas medžiotojas gali pajausti savo grobį ,- ji iš kišenės išsitraukė kažkokią nosinę. - Ji Kristijano.

-Tikiuosi jis jos nepanaudojo ? ,- kiek pasišlykštėjusi tariau ir griebiau ją.

Mano šnervės išsiplėtė. Aš jaučiau jį, mačiau kaip jis bėga mišku.

-Važiuok tiesiai ,- surikau ir užsisegiau saugos diržą.