Ruduo

Rudeninė depresija. Dažnai vartoju šiuos du paprastus žodžius, vien dėl to, kad nereikėtų aiškinti kodėl aš liūdna ir nuobodi. Bet jei ir papasakočiau ar kam rūpėtų? Visi užsiėmę savo darbais ir turbūt pasiteirauja tik dėl mandagumo. O ruduo turbūt visada man ir liks skaudžiausias metų laikas. Keliantis blogas emocijas ir ne dėl pilkų gatvių ar tamsiai apsivilkusių žmonių. Kaip ir kiekvienas giliai širdį laikau užslėpusi ilgą istoriją kurią išgirdo turbūt visi mano draugai.

Stikliukas po stikliuko. Alkoholis nepadeda paskandinti skausmo, jis paskandina tave patį. Stikle tik begalinė tuštuma. Bet ar kam tai rūpi? Manau ne, svarbu tuo momentu jautiesi gerai. Bet pabudus ryte supranti, kad nuo praeities šešėlių nepabėgai tu juos tik dar labiau prileidai prie savęs. Ir milijoną kartų sakiau prisiminimams nebe grįžti, bet jie neklauso. Kiekvieną naktį paskandina mane tavo akyse ir lūpose. Ir kiekvienas prisilietimas man lyg tyras oro gurkšnis, kuris po kurio laiko pradeda dusinti.

Ir tai ne rudeniška depresija, tai paprasčiausias būdas pasislėpti nuo žmonių klausimų.

5 SKYRIUS.

Kelias iki miško buvo neilgas. Aš neramiai muisčiausi kėdėje, o Milda tiesiog vėrė mane žvilgsniu. Atrodė, kad bet kurią akimirką šoktų ir perplėštų gerklę. Turbūt to ir norėjo. Nesupratau kaip galiu jausti Kristijano būvimo vietą. Galėjau net matyti vaizdą kurį jis mato, laimei vaikinas nebebuvo vilkas. Mačiau jo kūną gulintį miške. Kairysis šonas kruvinas, jam skaudėjo. Pasekiau jo žvilgsniu ir pamačiau savo tėvą. Su šautuvu rankoje jis ėjo link Kristijano. Iki miško pagrindinio kelio buvo likusios penkios minutės, jei bėgčiau būtų greičiau.  Nukirtusi pusę kelio ir vietoje atsidurčiau po trijų minučių. 

-Stok ,- sušukau ir stebėjau kaip Milda automatiškai paspaudžia stabdžius.

Vos tik mašina sustojo šokau iš jos ir pasileidau link miško. Nesupratau iš kur žinau kelią, bet dabar į tai nesigilinau. Nenorėjau, kad Kristijanas mirtų dėl mano kaltės. Prašokusi nuvirtusį medį bėgau vis giliau miško tankmėn. Bijojau pavėluoti. Girdėjau už manęs bėgančią Mildą, turbūt ji jau buvo virtusi vilke. Neturėjau noro atsisukti ir įsitikinti. Išgirdusi Kristijano riksmą dar labiau pasiskubinau. Nežinojau kas toks yra mano tėvas, nebepažinojau jo. Šios paslaptys buvo per didelės. Sutelkusi visas mintys į Kristijaną suradau jį. 

-O Dieve ,- sustojau lyg kas per akimirką būtų mane pavertęs akmeniu.

-Kas? ,- išgirdusi Mildos balsą krūptelėjau.

-Jis.. Jis.. ,- nesugebėjau ištarti to prakeikto žodžio.

-Tik nesakyk, kad jis mirė ,- mergina šoko ant manęs ir trenkė į medį.

Pajaučiau skausmą pakaušyje. Milda per akimirką virto vilke ir parodė dantis. Mano širdis pradėjo greičiau plakti, nežinojau ką daryti. Iki Kristijano liko minutė kelio, bet jei pajudėsiu vilkė mane suplėšys į gabalus.

-Jis gyvas ,- vos girdimai ištariau ir žiūrėjau kaip jį ištempia ausis .- Jis nemirė, bet jei nepaskubėsime..

Vilkė pasitraukė nuo kelio. Nieko nelaukusi pradėjau bėgti. Jaučiausi nelabai saugiai žinodama, kad ji man už nugaros. Mano pulsas padažnėjo kai pribėgome reikiamą vietą, tai ką pamačiau norėjau ištrinti iš savo atminties. Kristijanas buvo prikaltas prie medžio. Iš jo pilvo kyšojo sidabrinis vamzdis kuris garavo. Rankos surištos grandinėmis, kojos perkaltos vinimis. Pribėgusi prie jo mėginau nutraukti grandines, bet buvau per silpna.

-Milda padėk ,- pasisukusi į ją surėkiau.

Mergina iškart atvirto į žmogų ir pribėgo prie vaikino. Per kelias akimirkas ji nuplėšė grandines ir išėmė vinis. 
Kristijanas buvo visas kruvinas, vieną akimirką pagalvojau, kad jis negyvas. Susėmiau už burnos ir stebėjau kaip Mildą mėgina ištraukti vamzdį. Per mišką nuskambėjo vaikino riksmas, tai dar labiau mane įbaugino. Priėjusi prie jo suėmiau už žandų ir pažvėlgiau į žalias akis.

-Tau viskas bus gerai ,- tyliai ištriau ir griebiau už vamzdžio. - Milda padėk.

Mergina lyg įgelta šoko prie manęs ir suėmė vamzdį. Žinojau, kad sidabras jai kenkia, bet ji vistiek nepasidavė. Mano nosį pasiekė svylėsių kvapas kuris neleido kvėpuoti. Iš kelinto mėginimo pagaliau vamzdis pajudėjo. Kristijanas vėl nežymiai sucypė ir užsimerkė.

-Nebegaliu ,- dabar jau surėkė Milda ir pažvegė į savo delnus.

Nuo jų bėgo kraujas. Sidabras buvo išdeginęs jos odą. Aš nebuvau pakankamai stipri, kad viską padaryčiau viena. Man reikėjo pagalbos jei norėjau išsaugoti vaikino gyvybę. Visi supratome padėtį, bet nieko negalėjom padaryti.  Mildos nudegimai buvo per stiprūs, kad ji liestūsi dar kartą. Kad ir kaip jų žaizdos greitai gytų šios negijo.

-Jis patepė sidabrą kurpele ,- sucypė mergina ir pradėjo rankas trinti į samanas.

-Kuo? ,- sutrikusi ištariau ir pažvelgiau į savo rankas.

-Jos neleidžia mūsų žaizdoms užgyti taip greitai kaip mes pratę. Kurpelė vienintelis dalykas be sidabro kuris mus silpnina. Mija prašau mums reikia išgelbėti Kristijana. Po septynių valandų patėkės pilnatis ir bus per vėlu ,- jos veide pamačiau baimę ir meilę. Ji mylėjo jį.

Nurijusi užstrigusį gumulą sugirebiau vamzdį ir patraukiau iš visų jėgų. Jis palegva išlindo iš vaikino pilvo. Numetusį jį ant žemės atsiklaupiau prie Kristijano. Paskubomis nusivilkau savo striukę ir užmečiau ant jo. Laukia buvo turbūt tik apie 4 laipsnius šilumos.

-Šaltis mums nekenkia ,- lyg perskaičiusi mano mintis ištarė Milda ir iš kuprinės išsitraukė kažkokį buteliuką. Klausiamai pažvelgiau į ją . -Tai kraujas, jis padės jam atgauti jėgas.

Pasitrakusi nuo jo stebėjau kaip mergina pakelia jo galvą ir supila kraują. Atrodė, kad Kristijanas tuo mėgaujasi. Pasišlykštėjusi pasukau galvą į dešinę pusę ir išvydau pilką vilką. Jo gintarinės spalvos akys tyrinėjo mano veidą tada nukrypo į vaikino kūną. Vilkas sulenkė letenas ir pasiruošė šuoliui, bet buvo peršautas. Iš miško tankmės išlindo figūra. Ji priėjo prie vilko ir vienu mostu nurėžė jo galvą.

-Šiame miške vadovauju aš ,- galėjau prisiekti, kad jo balsas man buvo pažystamas.

Nejaugi be manęs ir mano tėvo yra ir daugiau medžiotojų? Ši mintis mane baugino. Suradusi vilko galvą susėmiau už burnos, šis veiksmas jau tapo mano pagrindiniu. Vietoj vilko gulėjo Tomis Ridkinsas. Negalėjau patikėti, kad mokėmės vienoje mokykloje o aš nepastebėjau nieko keisto. Po velniais kiek vilkolakių dar yra šiame miestely? Tomis juk buvo mokyklos pažiba, net negaliu pagalvoti kas prasidės , kai visi sužinos apie jo mirtį. Jau žinojau visas antraštes : "Hardsteino vidurinės mokyklos mokinys Tomis Ridkinsas buvo rastas žiauriai nužudytas vietiniame miestelio miške. Žudikas vis dar laisvėje". Vilkolakių žudikas ir kas tuo patikėtų?

-Gal po velniais padėsi man? ,- mano mintis nutraukė Mildos balsas. Rankoje ji laikė vaikino galvą , o kūną buvo persimetus per pečius. - Padėk Kristijanui paeiti.

-O jis nepasivers? ,- šaunu Mija, tavo klausimai tikrai protingi.

-Jis per silpnas, kad pasiverstų.

Priėjusi prie vaikino permečiau jo ranką sau per petį ir apkabinau jį per liemenį. Toks artumas man nelabai patiko.  Girdėjau jon netolygų kvėpavimą kuris maišėsi su manuoju. Šią akimirką nebebuvo nieko aplink mus, bent jau mano pasamonė tai norėjo sukurti. Buvau tik aš ir Kristijanas. Vaikinas nežymiai sudėjavo, kai užkliuvome už šakos. Turėjau kuo greičiau jį nugabenti iki mašinos ir aptvarstyti beveik užsitraukusęs žaizdas. Mildai taip pat reikėjo pagalbos. Pasisukusi į ją pažvelgiau į Tomio galvą. Nežinojau ar jie pažinojo jį, bet tai tikrai išsiaiškinsiu.

-Ačiū ,- išgirdau Kristijano balsą ir vėl atsisukau į kelią. - Tu neprivalai man padėti.

-Dėl mano kaltės tu čia atsidūrei, man nereikėjo tavęs provokuoti,- tvirčiau prispaudžiau vaikiną prie savęs. Negalėjau sakyti, kad man tai nepatiko.

-Grįžusi namo prie durų ir visų langų pridėk šermukšnio. Jis neleis mums tavęs sužaloti. Mūsų gauja keršys tavo tėvui už Tomi, o pagrindinis taikinys būsi tu ,- šie žodžiai manęs tikrai nenuramino.

4 SKYRIUS.

-Tu išprotėjai tiesa? ,- mano skardus juokas nuaidėjo mažoje patalpoje.

-Eime ,- tėvas priėjo prie manęs ir suėmęs už rankos pradėjo vesti į antrą aukštą. - Aš tau parodysiu.

Pasiekus palėpės duris jis trumpam sustojo ir tada įstūmė mane vidun. Dabar nesistebėjau kodėl mums čia buvo uždrausta eiti. Mano akis pasiekė blyški šviesa kuri krito ant sienų ir apšvietė ginklus. Šautuvai, lankai, ietys. Viskas čia kabėjo lyg koks antikvariatas. Mano akys užkliuvo už sidabrinės strėlės su raudona plunksna- sapnas. Nejaugi visa tai tiesa? Visos vaikystėje girdėtos pasakos apie vilkolakius buvo tikros? Nejaugi mama buvo teisi? Turbūt baigiu išprotėti.Pasisukusi į tėvą pažvelgiau į jo rankose esančią knygą.

-Sėsk ,- jis parodė į šalia jo esančią kėdę.

-Gal pagaliau paaiškinsi viską?

-Taip. Ar pameni, kai pasakojau apie didžiąją vilkų medžioklę? ,- palinksėjau galvą .- Viskas prasidėjo prieš kelis šimtus metų. Mūsų giminė buvo medžiotojai , o jie grobis. Vos tik vilkai įsisiautėdavo mes turėdavome juos sustabdyti ir išžudyti. Kroslinsų giminė tam ir buvo sutverta - žudyti vilkolakius. Tiesą sakant man dar niekada neteko susidurti su šiais padarais akis į akį, bet sklando gandai, kad jie grįžo į šį miestelį. Man tai sukėlė nerimą. Aš turiu tave apsaugoti ir išmokyti kaip nužudyti vilkolakį.

-Palauk ,- kiek sutrikusi ištariau ir išpūčiau orą .- Tu nori pasakyti, kad vilkolakiai..

-Yra tikri. Tavo sapnai pranašiški. Žmogaus pavidalu jie gali būti kiek tik nori, nebent yra prie mūsų medžiotojų ,- prisiminiau Kristijano žodžius, taip kaip jis mane pavadino .- Tada jie gali likti žmogaus kūne apie dvidešimt minučių, paskui įvyksta transformacija.

-Tai jie žudo žmones?

-Ne visai. Yra geri ir blogi vilkolakiai. Gerieji mėgina gyventi normalų gyvenimą ir kuo rečiau pasiversti į vilkus, blogieji minta viskuo kas tik gyva. Štai kodėl buvome sukurti mes.

-Aš turiu eiti ,- greitai ištarusi pašokau nuo kėdės ir pasileidau pro duris.

Turėjau surasti Kristijana, norėjau išsiaiškinti jo paslaptį. Jei tai tiesa jis yra vilkolakis. Nusileidusi į pirmą aukštą nuo staliuko pagriebiau mašinos raktus ir trenkusi durimis nubėgau iki garažo. Mano galvoje sukosi milijonai minčių ir klausimų. Kas bus toliau?Atidariusi garažą įsėdau į mašiną ir iš kelinto karto ją užvedžiau. Mano tikslas buvo aiškus - mokykla.

Net nežiūrėjau kokiu greičiu važiuoju ir taip žinojau, kad viršiju leistiną ribą. Dabar man buvo ant visko nusipjaut, norėjau gauti atsakymus. Vilkolakiai? Tikrai? Tikiuosi, kad tai tik dar vienas kvailas mano sapnas kuris atrodo per daug tikroviškai. Pasistačius automobilį mokyklos kieme nuėjau ieškoti vaikino. Nereikėjo daug vargti jis stovėjo fojė ir stebėjo mane. Pribėgusi griebiau jį už rankos ir nusitempiau į pirmą pasitaikiusį kabinetą. Dėkui Dievui, kad jis buvo tuščias.

-Aš žinau kas tu ,- vos gaudydama kvapą ištariau.

-Ir kas? ,- Kristijanas atrodė kaip niekad ramus.

-Vilkolakis ,- tai turėjo nuskambėti gan kvailai. Turbūt jis dabar palaikys mane pamišėle.

-Mija, tu karščiuoji.

-Prabūsim čia dvidešimt minučių ,- sunkiai ištariau.

Kristijano akyse šmėstelėjo baimė. Net pati nebuvau tikra tuo ką darau. Siutinu jį dėl kažkokio kvailo bandymo. Jei jis vilkolakis, tai galėtų lengvai perplėšti man gerklę. Mano mintis mėgino atgaminti visas pasakas apie juos. Vienintelė galvon šmėstelėjusi mintis buvo - sidabras. Su pirštais apčiuopiau ant kaklo esančią grandinėlę ir greitai ją nusitraukiau.

-Paimk ją ,- atkišau vaikinui.

-Mija nežaisk su manimi ,- jo balso tonas pakilo ir tapo gan irzlus.

-Paimk ,- jaučiau kaip ir aš netenku kantrybės.

-Aš nenoriu tavęs sužeisti ,- Kristijanas dar labiau atsitraukė nuo manęs ir susėmė už pilvo .- Tu turi

iš čia dingti.

-O jei nenoriu?

-Dink ,- jo riksmas pasiekė mano ausis.

Dabar tikrai bijojau. Stebėjau kaip jis susiriečia iš skausmo ir surinka. Nejaugi visą tai darau aš? Jei jis vilkolakis turėjo čia prabūti dvidešimt minučių , o tiek laiko tikrai nepraėjo. Turbūt tai daro pyktis. Pati nenorėdama išvedžiau jį iš kantrybės. Kristijanas pakėlė savo veidą, jo akys buvo tapusios gintarinės spalvos. Pažvelgiau į vaikino nagus kurie braižė linoleumą. Pro jo lūpas išryškėjo iltis. Atbulomis pradėjau eiti link durų, bet buvo per vėlu. Kristijanas nusimetė visus rūbus ir virto baltu vilku. Pakraupusi stvėriau durų rankeną ir mėginau jas atidaryti, bet nepavyko.

Vilkas puolė mane, iš inercijos ištiesiau grandinėlę. Jis sustojo ir įsistebeilijo į mano ranką, atrodė, kad tai veikia. Vieną minutę mano galvoje dingtelėjo mintis nužudyti jį. Tiesą sakant mano kraujas užvirė ir atrodė, kad įgavau jėgų. Stebėjau kaip baltas vilkas iššoko pro langą ir dingsta stovėjimo aikštelei.

-O Dieve ,- tyliai ištariau ir atsirėmiau į duris.- Ką aš padariau?

Mano sunkus kvėpavimas girdėjosi tuščiame kambaryje. Apsisukusi pasileidau bėgti iš ten kol niekas neatėjo. Nenorėjau būti apkaltinta dėl mokyklos niokojimo. Išbėgus į koridorių sustojau prie spintelių ir susėmiau už galvos. O jei Kristijanas ką nors nužudys? Tai bus mano kaltė, nereikėjo man jo siutinti.

-Kroslins ,- išgirdau merginos balsą, net nereikėjo atsisukti ir taip žinojau kas ji. - Kur Kristijanas?

-Jis pasivertė ,- šiandien mano kvailų atsakymų diena .- Aš nežinau kur jis.

-Eime ,- Milda suėmė mano ranką ir pradėjo vesti link pagrindinių durų.

-Bet juk tu pasiversi ,- vos girdimai ištariau ir ištraukiau savo ranką iš jos gniaužtų.

-Mes išmokome tai kontroliuoti, nežinau kodėl jis pasikeitė. Tu jį veiki ,- mergina pradarė duris ir vėl čiupo mano ranką. - Kur tavo mašina?

Pirštu parodžiau į juodos spalvos Mustangą. Milda vos ne jėga mane nutempė iki jo. Mano žvilgsnis nukrypo į chemijos kabineto langą, prie jo stovėjo keli mokytojai ir mokiniai. Jei kas nors matė mane turėsiu rasti gerą pasiteisinimą. Vėl pažvelgiau į mašiną, Milda jau sėdėjo joje. Nieko nelaukusi atsisėdau į keleivio vietą, ta mergina tikrai įžūli.

-Tu turi jį pajausti ,- užvedusi automobilį ištarė.

-Kaip tai?

-Kiekvienas medžiotojas gali pajausti savo grobį ,- ji iš kišenės išsitraukė kažkokią nosinę. - Ji Kristijano.

-Tikiuosi jis jos nepanaudojo ? ,- kiek pasišlykštėjusi tariau ir griebiau ją.

Mano šnervės išsiplėtė. Aš jaučiau jį, mačiau kaip jis bėga mišku.

-Važiuok tiesiai ,- surikau ir užsisegiau saugos diržą.

3 SKYRIUS.

Įsukus į mokyklos kiemą savo Mustangą pastačiau pačiame gale. Nuo galinės sėdynės pagriebiau savo kuprinę ir išlipau iš automobilio. Pirma pamoka matematika, nekenčiau jos. Nors tiesą sakant pati pamoka man patiko tik ne mokytojas ponas, Mailsteris ,buvo per daug griežtas ir nekentė mokinių. Jis visada rasdavo prie ko prikibti, bet nepaisant viso to Mr. M buvo mielas. Jam visada rūpėdavo žmonių problemos ir jei tik kam prireikdavo pagalbos galėdavai kreiptis į jį. Neskaitan jo amžiaus mokytojas išliko jaunas vidumi.

Pažvelgiau į mokyklos kiemą, buvo keista, kad jis tuščias. Čia dažniausiai prieš pamokas rinkdavosi visos porelės ir emo grupės. Grupelės vaikinų traukdavo žolytę už mokyklos kampų, o merginos diskutuodavo apie gražiausią šio sezono krepšininką. Šį kartą juo tapo Tomis Ridkinsas. Vos tik pradariau Hardsteino vidurinės mokyklos duris į mane susmigo visų žvilgsniai. Jaučiausi nejaukiai, ypač kai viena mergina su manimi net pasisveikino. Šiems mokiniams tikrai ne visi namie.

Sustojusi prie spintelės suvedžiau kodą ir pasidėjau nereikalingas knygas. Nežymiai nužvelgiau save veidrodyje. Mano juodi plaukai buvo pasišiaušę ir atrodė netvarkingai, juodos akys kiek paraudusios. Patamsėję paakiai išdavė miego trūkumą. Man reikėjo atsigerti kavos, nes kitaip išprotėsiu. Uždariusi spintelės duris pašokau. Prieš mane stovėjo Kristijanas, prisiminiau sapną apie vilkus. Mano širdis pradėjo plakti greičiau.

-Atleisk dėl vakar ,- tyliai ištarė ir pasikasė pakaušį. - Milda niekada nemokėjo gražiai elgtis su žmonėmis.

-Ką turėjot omeny pavadindami mane medžiotoja? ,- o taip Mija tai turbūt vienas iš protingiausių tavo kada užduotų klausimų.

-Nekreipk dėmesio. Aš nenoriu jokių nesutarimų. Draugai? ,- Kristijanas antkišo savo ranką.

Nieko nesakiusi pagriebiau kuprinę ir praėjau pro jį. Elgiausi per daug nemandagiai, bet pažinčių man nereikėjo. Na taip jis buvo vaikinas kurį partrenkiau, bet juk jam nieko nenutiko, jis sveikas ir gyvas. Na bent jau iš dalies. Nuvijusi visas mintis šalin įžengiau į matematikos kabinetą. Atsisėdusi į savo suolą išsitraukiau knygas ir pradėjau galvoti apie pamoką, nors nelabai ir sekėsi.

-Mija, išduok man paslaptį ,- išgirdau Dženiferės balsą ir pasisukau į jos suolo pusę. - Kaip išvaizdus, turtingas ir mielas vaikinas galėjo užkalbinti mokyklos pelę?

-Gal jo ir paklausk kodėl jis neužkalbino mokyklos barbės,- ištariau ir vėl nusisukau.

Dženiferė buvo tikrai graži. Jos ilgos auksinės garbanos buvo tiesiog nuostabios, jų jai pavydėjo kiekviena čia besimokanti mokinė. Mergina buvau tikrai graži, žydros akys kurias paryškindavo juodu akių pieštuku, visada raudonai padažytos lūpos dėrėjo prie blyškios odos. Šiam miestely įdegti nebuvo įmanoma, nes pas mus beveik nebūdavo saulės. Merginos norinčios modelių įdegio galėdavo eiti į miesto centre stovintį soliariumą. Buvo net keista, kad Dženiferė ten nesilanko. Pažiūrėjus į jos barbės išvaizdą tokia oda jai netiko.

Mano mintis nutraukė į klasę įžengęs mokytojas. Perkopęs keturiasdešimt, bet vis dar atrodantis gan jaunai. Neskaitant beveik nuplikusios galvos ir kelių raukšlių ant veido. Jis kaip ir kiekvieną dieną pasidėjo savo apiplyšūsį rudos spalvos portfelį ant stalo ir nužvelgė visą klasę. Jo ledo spalvos akys sustojo ties manimi.

-Panele Kroslins gal galėsime po pamokos pasikalbėti?,- gergždžiantis balsas nuskambėjo per visą klasę.

-Žinoma pone Mailsteri ,- išspaudžiau menką šypseną ir susigėdusi nuleidau galvą.

Vien nuo minties, kad turėsiu šnėkėti su juo mane nupurtė. Ir iš viso ką mano matematikos mokytojas galėtų man pasakyti? Nebent tik " Mija tu gabi mergina, suprantu tau teko daug išgyventi ir visi dėl to jaudinamės, bet negali pamiršti ir mokslų" ir dažniausiai mano atsakymas būna " Taip, atleiskite pone Mailsteri aš pasitaisysiu". Kiekvienas šioje mokykloje dirbantis mokytojas stebi mane lyg pro padidinamąjį stiklą ir tai nesuteikia jokio pasitikėjimo savimi. Tiesą sakant tai mane net nervina.

Atsivertusi sasiuvinį nuo lentos pradėjau rašyto formules. X nepriklauso kam? Mija susikaupk. Vos tik nuskambėjo skambutis susidėjau viską į kuprinę ir palaukiau kol išeis visi mokiniai. Atrodė, kad jie slinko vėžlio greičiu, bet gal tai ir buvo gerai, nes norėjau kuo trumpesinio pokalbio su mokytoju. Išėjus paskutiniai merginai prisiartinau prie Mailsterio stalo ir pažvelgiau į jo plikę.

-Mija ar žinojai, kad tavo tėvas mieste? ,- ištarė mokytojas.

-Ne, - kiek per šaltai atsakiau.

-Matai man tai neturėtų rūpėti, bet rūpi. Tu tikrai daug patyrei ir išgyvenai, aš netgi patarčiau tau apsilankyti pas psichologę.

-Jūs laikote mane pamišusia? Ir prie ko čia mano tėvas? ,- jaučiau kaip mano balsas pamažu pradėjo

kilti.

-Jis tvarko dokumentus, kad galėtų tave išregistruoti iš šios mokyklos. Gink Dieve aš taip negalvoju ,- tyliai ištarė, kaip tik tuo metu nuskambėjo skambutis kviečiantis į pamoką.

Nebeturėjau noro čia pasilikti, tad tiesiu taikymu patraukiau link stovėjimo aikštelės. Nesupratau ko čia grįžo mano tėvas. Pamatyti savo dukrą ar atsiimti pinigų kai parduosiu namą? Nejaugi jis mano, kad nesugebu susitvarkyti pati? Be jo išgyvenau du mėnesius išgyvensiu ir daugiau. Jaučiau pyktį kuris neleido man blaiviai mąstyti. Kur mano tėvas buvo tada, kai man jo reikėjo labiausiai? Kai mano dangus maišėsi su žeme ir visas pasaulis slido iš po kojų. Kai man reikėjo atramos pradėti gyvenimą iš naujo. Kur jis po velniais buvo tada?

Turėjau tiek daug klausimų jam ir norėjau išgirsti tiek daug atsakymų. Bet gal jau bus per vėlu. Man buvo įdomu kur jis apsistojo ir ką dabar veikia. Ko jis grįžo. Pakėliau akis ir pažvelgiau į savo automobilį prie kurio stovėjo Kristijanas. Jo man mažiausiai reikėjo. Priėjusi arčiau atrakinau dureles ir jau norėjau lipti į vidų, bet vaikinas jas užtrenkė ir atrėmė mane į mašiną. Mūsų veidus skyrė vos keli centimetrai. Supratęs kokioj pozicijoje esame jis greitai atsitraukė ir pasitvarkė marškinėlius.

-Ką čia išdarinėji? ,- norėjau visą pyktį išlieti ant jo, bet nežinau kodėl.

-Mija tau viskas gerai?

-Mano tėvas grįžo,- leptelėjau, bet greitai susitvardžiau vėl.- Taip man viskas gerai.

-Tavo tėvas?,- Kristijano balsas sudrebėjo o veide šmėstelėjo baimė. - To negali būti.

-Kodėl man atrodo, kad tau tai rūpi labiau negu man? ,- pašaipiai ištariau ir įsėdau į automobilį. - Buvo malonu pakalbėti Kristijanai.

Nuspaudusi greičio pedalą pajudėjau link namų, kažkodėl jaučiau, kad mano tėvas manęs jau laukia. Kvaila nuojauta ir kvailas Kristijanas. Man reikėjo poilsio, nes jaučiausi per daug išsękusi, o gal net lengvai kvaištelėjusi. Kodėl viskas turi būti taip sunku ir nesuprantama. Nejaugi aš to nusipelniau? Pažvelgiau į siaurą keliuką, ant šaligatvių augo medžiai, bet jau be lapų. Keli praeiviai pasivaidendavo gatvėje. Pasukusi į kairę atsidūriau reikiamoja gatvėje. Netrukus pasiekiau namus. Kaip ir tikėjausi čia stovėjo tėvo automobilis.

Pastačiusi savo Mustangą garaže išlipau iš jo ir patraukiau tiesiai į namą. Pradarius medines duris sustojau koridoriui ir mėginau išgirsti bent menkiausią garsą. Namas buvo tylus kaip niekad, galėjau girdėti net skraidančią musę. Numetusi kuprinę prie batų dėžės tiesiu taikymu nuėjau į virtuvę. Jei norės tėvas pats mane susiras, o kol kas aš noriu kavos. iš spintelės pagriebusį mylimiausia savo puoduką pastačiau jį ant stalo.

-Kodėl tu ne mokykloje? ,- išgirdau tėvo balsą ir menkai krūptelėjau.

-Kodėl tu čia? ,- kiek irzliai ištariau ir pagirbiau kavos pakelį.

-Nenukreipk temos Mija ,- užmečiau akį į tėvo piktą veidą.

-Aš ir nekečiu. Man tiesiog įdomu ko čia grįžai.

-Ką tau pasakė mama ? ,- šito klausimo tikrai nesitikėjau.

-Nelabai ką prisimenu. Gal paklausk jos pats?Ak taip ji tavęs nekenčia, tik įdomu kodėl ,- įdėjusi šaukštelį kavos į puodelį pagaliau normaliai atsisukau į tėvą. Mūsų žvilgsniai susidūrė. - Kur buvai tada, kai man tavęs reikėjo? Ko grįžai?

-Apsaugoti tavęs ,- lyg negirdėjęs mano visos kalbos ištarė ir atsirėmė į durų staktą.

-Kaip matai ir pati puikiai sugebu apsiginti ,- sukryžiavusi rankas ant krūtinės smarkiai suspaudžiau lūpą.

-Tu turi daug ką išmokti. Jie ateis tavęs ,- šie žodžiai man jau buvo pradėję atsibosti.

-Kas tie jie?

-Vilkolakiai ,- šis teiginys mane visiškai pritrenkė. Jis išprotėjo?

2 SKYRIUS.

Sėdėjau ant odinės sofutės ir gėriau raminančią arbatą. Tiesą sakant ją tik laikiau rankoje ir stebėjau raudoną skystį iš kurio kilo garai. Mano stiklinis žvilgsnis nieko nesakė, o gal ir nenorėjo sakyti. Nebenorėjau prisiminti motinos žodžių, dabar buvau įsitikinus jos pamišimu. Iš aukštuominės damos ji nusirito į šią įstaigą. Buvau dėkinga Dievui , kad bent jau šiuo metu niekam nebuvo įdomus mano menkas egzistavimas.

-Panele ,- prieš mane atsistojo kažkoks vyriškis. Neturėjau noro žvelgti į jo apgailestaujantį veidą .- Lankymo valandos baigėsi. Ligoninė užsidaro.

-Ačiū ,- sunkiai ištariau ir padavusi jam puodelį pakilau.

Išėjus pro stiklines duris pasijaučiau geriau. Į mane plūstelėjo šaltas rudenio vėjas, kuris atgaivino. Jaučiausi per daug pavargusi ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Ši popietė sukrėtė mane ir privertė susimąstyti. Koks mano gyvenimas bus toliau? Baigsiu mokykla, įstosiu į koledžą ir viskas? Mano mažas ir niekam neįdomus pasaulis verčiasi aukštyn kojom, o aš net neturiu su kuo pasikalbėti ir

pasipasakoti.

Priėjusi savo Mustangą greitai jį atrakinau ir klestelėjau ant sėdynės. Norėjau kuo greičiau iš čia dingti. Man buvo gaila žmonių kurie buvo uždaryti šioje šiurpioje vietoje. Norėčiau, kad mama dabar būtų namie ir gamintų valgyti. Pasiilgau jos būvimo šalia manęs, pasiilgau vakarų kai abi žiūrėdavome "muilo operas" ir kalbėdavome apie gražius aktorius. Tas gyvenimas atrodė toks senas ir tolimas, lyg miglotas sapnas kurį mėgini prisiminti, bet nepavyksta. Tvirčiau suspaudžiau vairą ir išsukau iš kiemo. Neskubėjau namo, ten per daug prisiminimų. Tiesą sakant parduodu tą vietą ir manau išsinuomosiu mažą butuką miestelio centre. Bus arčiau mokykla, bet toli miškas.

Vos tik grįšiu namo nueisiu po jį pasivaikščioti. Jis mane nuramina ir suteikia jėgų, tarsi turėtų magiškų galių. Paspaudžiau greičio pedalą ir dar labiau pasigarsinau Ed'o Sheeran' o dainą. Pradėjau ją tyliai dainuoti, nepasakyčiau, kad turėjau gerą balsą. Iš tikro net neturėjau jo, karkiau kaip varna, bet niekas negirdėjo dėl ko džiaugiausi.

-Everything will brighten up. If we go to brighton, i'll take you along the pier,- dar garsiau užrikau.

Su smiliumi daužiau vairą ir įsijautusi lingavau ir net nepamačiau prieš mašiną iššokančio vaikino. Jis trenkėsi į mano kapotą ir nusirito į griovį. Sustabdžiau automobilį ir greitai išlipau iš jo. Nubėgusi prie griovio apsidairiau, vaikinas gulėjo vos pora metrų už manęs. Nusileidusi menku kalnu suklupau prie jo.

-Ar tau viskas gerai? ,- drębančiu balsu ištariau, norėjau apžiūrėti ar nėra žaizdų bet nedrįsau.

Nusivilkusi savo megztinį užklojau jį, nes vaikinas buvo tik su džinsais. Jo rudi plaukai buvo sulipę nuo kraujo, tik nesupratau iš kur jis. Pasukusi jį į save pažvelgiau į žalias akis ir sustingau, tai vaikinas iš mano sapno. Jis atsistojo ir atšoko nuo manęs per metrą ir nužvelgė.

-Ką čia veiki medžiotoja? ,- šiurkštus balsas pasiekė mano ausis.

-Aš nenorėjau tavęs partrenkti. Tu iššokai prieš mano automobilį ,- vis dar pagauta šoko ištariau. - Tave reikia vešti į ligoninę, mano mašina stovi ten.

-Kristijanai ,- išgirdau merginos balsą ir atsisukau į tą vietą iš kur jis sklido.

Prieš mane išdygo mergina. Jos ilgi šviesūs plaukai plaikstėsi nuo vėjo, gintarinės spalvos akys stebėjo tai mane , tai vaikiną. Atkreipiau dėmesį į tai, kad ji buvo tik su kelnėmis ir liemenėle. Turbūt aš jiem sukliudžiau. Kokia gėda, nors turėjo gėdytis jie. Vaikinas atkišo man mano megztinį, greitai čiupau jį ir vėl apsivilkau.

-Tavęs tikrai nereikia nuvešti į ligoninę? ,- susirūpinusiai pažvelgiau į jį. Tik dabar pamačiau didelę žaizdą ant kairiojo šono.

-Dink medžiotoja. Mums nereikia tavo pagalbos ,- suriko mergina ir čiupusi Kristijana už rankos nusitempė jį į mišką.

Prastovėjau penkias minutes žvelgdama į jų dingimo vietą, kol galiausiai pajaučiau menką šaltį. Vėjas lindo už megztinio apykaklės ir žnaibė mano žandus. Išlipusi iš griovio grįžau į mašiną. Užvedusi ją įjungiau šildytuvą ir kelias sekundes pasišidžiau pirštus. Mano širdis vis dar daužėsi kaip pašėlusi ir visas kūnas drebėjo. Nesupratau kaip jis galėjo nesusižeidti, juk smūgis buvo toks stiprus. Ir ką jie veikė miške? Turbūt dar viena pora kuri neturi ką veikti ir bėga slėptis į miškus. Prisiminiau vakar skaitytą laikraštį kuriame rašė apie užpuolimus. Policija nežinojo kieno tai darbas, bet turbūt išbadėjusios pumos.

Kadangi dienomis nebebuvo taip šilta žvėrys neberasdavo maisto. Bet aš nebijojau to kas slėpėsi miške, priešingai man tai buvo įdomu. Net nepajutau kaip įvažiavau į savo kiemą, mano galvoje sukosi vaikino atvaizdas. Toks paslaptingas ir kartu mistiškas. Jis mane žavėjo daugiau negu reikėjo. Pastačius mašina į garažą net nėjau į namo vidų, mano kojos pačios nuvedė mane į reikiamą vietą. Ten kur jaučiausi kaip namie. Po mano kojomis čežėjo raudoni medžių lapai ir spygliai. Nosį pasiekė pušų kvapas.

Pakėliau akis nuo sąmanomis apaugusio takelio ir pažvelgiau į tolį. Medžiai čia buvo kitokie negu miško pradžioje. Turbūt juos pasodino žmogus, nes jie augo tankiai. Akimis suradau seną medinį suoliuką ir priėjusi prie jo atsisėdau. Nežinau iš kur jis čia atsirado, bet man ir nebuvo įdomu. Norėjau tiesiog pasimėgauti ramiu vakaro oru ir apie viską pamastyti. Ko tikėtis savo gyvenime toliau? Mano mintis nutraukė kažkoks traškesys. Pakėlusi akis pažvelgiau į tolį, pro mane pralėkė juodas siluetas. Pašokusi sustingau ir pradėjau dairytis į visas puses.

-Kas čia? ,- mano drebantis balsas perskrodė miško tylą.

Apsisukusi pradėjau bėgti link namų pusės, bet man kelią pastojo melsvos spalvos vilkas. Jo gintarinės akys stebėjo mane. Prisiminiau šviesiaplaukę merginą. Ne tai negali būti tiesa, tokių dalykų nėra. Prie vilko prisijungė ir kitas, šis buvo baltas. Ant jo pilvo puikavosi raudonas kraujas, dabar prisiminiau vaikiną. Kažkur tolumoje pasigirdo kaukimas ir abu vilkai pralėkę pro mane dingo miško tankmėje, o aš nieko nelaukusi moviau link namų. Tiesą sakant kažkuri mano dalelė norė stoti ir bėgti paskui vilkus ir pažiūrėti į juos iš arčiau.

Man buvo įdomu iš kur tie vilkai. Mūsų miestelyje jų populiacija išnyko per didžiąją medžioklę, kai jie pradėjo puldinėti žmones. Tikiuosi ši istorija nebesikartos. Nežinau kodėl bet jaučiau pareigą apginti žmones, gal tai ir buvo kvaila. Mano mintis nutraukė mano pačios riksmas. Suklupusi ant žemės pažvelgiau į savo kulkšnį kuri buvo kruvina. Užkliuvau už kelmo ir tėškiausi į purvą. Šaunu Miją, tik to ir tereikėjo. Vėl pašokusi ant kojų parbėgau namo. Buvau išsękusi ir norėjau tik užmigti ir nebe pabusti.

Bet pastaruoju metu mano miegas nebebuvo toks ir ramus. Naktimis sapnuodavau tikroviškus košmarus. Atrodė, kad viską stebėdavau iš šalies, bet matydavau save. Su lanku rankoje gaudydavau miško vaiduoklius - vilkus. Nesupratau savo sapnų esmės, o gal ir nenorėjau suprasti. Buvau per daug pavargusi apie tai dabar mąstyti. Atrakinusi namo duris numečiau raktą ant staliuko ir nusispyrusi batus patraukiau į savo kambarį. Tik dabar užuodžiau keistą kvapą sklindantį nuo manęs. Pažvelgus į megztinį ant jo pamačiau kraują, turbūt jis buvo vilko. Nusivilkusi jį numečiau ant žemės ir šokau ant lovos. Man reikėjo poilsio.

-Medžiotojai čia nepageidaujami ,- gintarinės akys tiesiog gręžė mane.

-Bet aš ne medžiotoja ,- tyliai ištariau ir suklupau ant minkštų sąmanų.

-Tu Kroslins, tu medžiotojų palikuonė ,- į mane kreipėsi Kristijanas.

-Bet.. ,- nespėjau nieko ištarti.

Mergina ir vaikinas virto vilkais. Jų rūbai mėtėsi ant sušąlusios žemės. Keturios gintarinės akys stebėjo kiekvieną mano judesį ir laukė tinkamos akimirkos mane pulti .Rankose sugniaužiau sąmanas ir pasiruošiau bėgti, bet nežinojau kur. Šis miškas man buvo nepažystamas. Medžiai čia aukšti ir reti, didelis akmuo po kaire puse. Vilkai stovėjo man iš priekio, jei bėgčiau atgal jie iškart mane pultų. Atsistojau ir mečiau sąmanas į dešinį šoną taip nukreipdama jų dėmesį, pati pasileidau bėgti į kairę. Mano kojos buvo lyg švininės ir atrodė, kad aš stoviu vietoje. Girdėjau atsimušančių į žemę letenų garsą.

Pasukusi galvą pažvelgiau į juodą vilką kuris ritosi žeme. Sustojau ir apsidairiau, netoli manęs stovėjo vyras su lanku. Mano žvilgsnis nukrypo į vilką, iš jo šono kyšojo strėlė. Baltasis vilkas dingo kažkur tankmėje. Vėl pasisukau į juodą figūrą, bet nieko nebebuvo. Priėjusi prie žvėries kūno ištraukiau strėlę ir pažvelgiau į ją. Sidabrinė su raudona plunksna.

Pabudau anksti ryte išpilta šalto prakaito. Mano rankos gniaužė paklodę, kvėpavimas buvo padažnėjęs du kartus. Bijojau net pajudėti. Tas sapnas buvo toks tikroviškas, atrodė, kad aš jaučiu to žvėries baimę ir skausmą. Ir tos gintarinės akys nedavė man ramybės. Užsimerkiau ir išpūčiau visą orą iš plaučių, tada vėl įkvėpiau. Tai padariusi porą kartų pakilau iš lovos turėjau ruoštis į mokyklą.

NEBIJOK TAMSOS.

1 SKYRIUS.

Sėdėjau ant šaltos palangės ir grožėjausi rudenio vaizdais. Mano namas stovėjo miesto pakraštį netoli miško, todėl visada matydavau nuostabų vaizdą vos tik pažvelgus pro langą. Raudonai nusidažę medžių lapai papuošė siaurą keliuką vedantį nuo mano kiemo iki tamsaus ir paslaptingo pasaulio. Gėrėjausi mišku kaip didžiausiu ir gražiausiu Dievo sutvėrimu. Niekam nežinant naktimis išsliūkindavau pro užpakalines namo duris ir pasinerdavau į nakties pasaulį. Ten visada surasdavau prieglobstį turbūt todėl ,kad nebuvau žinoma ar kaip kiti pasakytų populeri. Aš buvau tiesiog aš. Niekada nesiekiau viršūnės, man patiko būti vidurį prie kitų nepastebimųjų. Niekam nebuvau įdomi ir jie nesigilino kas tokia yra Mija Kroslins,o gal tiesiog nenorėjo gilintis. Knygų graužikė ir bibliotekų žiurkė. Štai kas buvau, šešėlis mokyklos patalpoje.

Pagalvojus apie draugus - jų nebuvo. Nenorėjau niekam pasakoti savo gyvenimo istorijų. Tiesą sakant niekuo nepasitikėjau, buvau per daug uždaro būdo. Vienas, antras, trečias žodis klasėje ir tada amžina tyla iš mano pusės. Buvau pasinėrusi į savo pasaulį kurį susikūriau po to, kai mano mama išprotėjo. Bijojau tokios ateities ir sau, bet juk tai nepaveldima ar ne? Vien prisiminus tą įvykį nupurto šiurpas. Vyrai įsiveržę į mano namus, rėkianti mama ir vos septyniolikos metų mergina palikta viena. Pamenu tada nubėhai į mišką, mėginau nuo visko pasislėpti. Mama niekada neleisdavo ten eiti " Ten gyvena blogis" , tai buvo jos pagrindiniai žodžiai.

Bet kas gali nutikti mažame miškelyje kur gyvena vos keli kiškiai ir stirnos? Niekada nesupratau jos baimių, o gal ir nenorėjau. Iš dalies kaltinau save dėl jos beprotystės, juk galėdavau ją išklausyti, bet vietoj to užsidarydavau savo kambary. Nepastebėjau jos pasikeitusio elgesio ir to, kad ji nebekalbėdavo su manimi. Viskas prasidėjo nuo to, kad mirė mano jaunesnysis brolis Maiklas. Tada tėvai ir išsiskyrė, tėtis išvažiavo į kitą miestą ir paliko mane bei mamą. Po kiek laiko ji nebeištvėrė ir puolė į depresiją. Nejaugi ji nemanė, kad buvo skaudu ir man?

Nusukau žvilgsnį nuo lango ir įsistebeilijau į porceleninį puodelį kuriame garavo mėtų arbata. Mažas citrinos griežinėlis plaukiojo žaliame skystyje. Akys nukrypo į ant stalo sukrautas knygas, sustojau prie " Šekspyro" . Visada dievinau jo sonetus, taip kaip jis perteikia meilę moteriai, kuri nevertina jo, bet jis vistiek ją myli. Lygindavau save su ja. Juodos akys lyg pragaro bedugnė ir varnos plunksnų juodumo plaukai. Kiek raudonos lūpos ir smulkus kūnas. Norėjau būti mylima, norėjau tokios meilės kokią Šekspyras jautė moteriai. Manau jis mane puikiai suprastų.Palikusi patogią vietą ant palangės nuslinkau prie stalo ir pagriebiau juodąją knygą. Aukso spalvos raidėmis buvo išgravituotą "ŠEKSPYRAS". Susiradusi savo mylimiausią sonetą pradėjau garsiai skaityti.

-Kaip man patinka tavo akys juodos. Lyg jusdamos, kad pamiršai mane, Jos užsivilko gedulą ir rodos, kad žiūri su užuojauta švelnia..

-Skaistveidė saulė mūsų žvilgsnį keri ,- išgirdau svetimą balsą ir krūptelėjau.

Pasisukau į garso šaltinį. Prieš mane stovėjo kiek aukštesnis už mane vaikinas. Juodas kostiumas

puikiai tiko prie kaštoninių plaukų, žalios akys stebėjo mano rankoje laikoma knygą. Mano žvilgsnis klaidžiojo jo kūnu, pagaliau susigėdusi nuleidau akis į žemę ir padėjau knygą ant staliuko.

-Jūs turbūt čia dėl namo? ,- vos girdimai ištariau ir labiau įsitempiau.

-Tiesą sakant ne ,- gan švelnus bet aukštas balsas vėl pasiekė mano ausų bugnelius.

Pasijaučiau dar nejaukiau stovėdama čia prieš jį. Atrodė, kad esu nuoga, nors buvau apsivilusi begalę rūbų. Jo katino akys tiesiog degino mano odą.

Pramerkiau akis. Sėdėjau ant palangės savo kambaryje, mano mėtų arbata buvo išpilta ant medinių grindų ir beveik į jas įsigėrusi. Pasirąžiusi pastačiau pėdas ant žemės ir pakilau. Pro langą švietė nuostabus mėnulis. Kažkada tikėjau, kad jis padarytas iš sūrio, manau dauguma tikėjo. Bet juk pasakos tam ir buvo sukurtos, kad maži vaikai turėtų apie ką svajoti. Bet užaugęs supranti, kad svajonės ir yra tik svajonės, nesvarbu kaip karštai to norėtum.

Palikusi tikrą netvarką patraukiau į Maiklo kambarį. Vos pradarius duris į mane plūstelėjo jo kvapas. Ant žemės netvarkingai išmėtytos gulėjo dėžės su jo rūbais, mama taip ir nesugebėjo jų išmesti, nesugebu ir aš. Galbūt tai per didelis prisirišimas, bet kitaip negaliu. Pagriebusi jo futbolo kamuolį smarkiai prispaudžiau sau prie pilvo. Man reikėjo važiuoti jo pasiimti iš futbolo treniruotės, bet aš mieliau ėjau pasivaikščioti į mišką. Mažasis brolis išbėgo į gatvę pagauti išriedėjusio kamuolio. Viena sekundė ir visas gyvenimas nutrūko.

Užsimerkiau ir mėginau prisiminti visą kartu praleistą laiką, bet beveik nieko neradau. Buvau per daug užsiėmusi mokslais, bureliais ir namų ruoša, todėl neskirdavau laiko Maiklui. Net per jo devintą gimtadienį nieko nepadovanojau, nes pamiršau. Buvau bloga sesė ,dukra ir tai žinojau. Jei būčiau tada nuvažiavusi jo pasiimti dabar visa šeima būtume kartu. Jei gyvenimas duotų antrą šansą išnaudočiau jį. Numečiau kamuolį ant grindų ir paėmusi brolio marškinėlius nuėjau į vonios kambarį. Buvau prižadėjusi jam išplauti žolės dėmę nuo mylimiausių marškinėlių, bet ir tai pamiršau.

Suklupusi prie vonios pripyliau į ją vandens ir pamerkiau rūbą. Stebėjau kaip medžiaga palengva sušlampa ir iš baltos tampa pilkšva. Įkišusi rankas į šaltą vandenį sugriebiau marškinėlius ir ant jų užpyliau miltelių. Pradėjau trinti dėmę, tryniau tol kol krupliai paraudonavo ir galiausiai pasidarė žaizdos, bet dėmė vistiek liko. Mečiau viską ir atsistojau.

-Maiklai ,- vos girdimai ištariau ir nubėgusi į jo kambarį suklupau ant grindų.

Net nepamenu kaip užmigau. Ryte pramerkiau sunkius vokus ir menkai pajudėjau. Skaudėjo kiekvieną kaulelį, supratusi kur esu pakilau ir grįžau į savo kambarį. Turėjau ruoštis važiuoti pas mamą. Tai pirmas kartas kada man ją leido aplankyti po dviejų mėnesių reabilitacijos. Iš spintos išsitraukiau nublukusius juodus džinsus ir ilgą megztinį, plaukus susirišau į kuoduką ir užsimovusi sportbačius išskubėjau iš namų. Turbūt atrodžiau klaikiai, bet tai nebuvo svarbu. Įsėdusi į seną Mustangą pajudėjau siauromis miestelio gatvėmis. Ligoninė buvo už miestelio ribų, bet nuo mano

namų iki jos buvo apie penkiolika minučių kelio.

Pasigarsinusi radiją pradėjau dainuoti. Man visada patiko vėjo taršomi plaukai ir garsiai užleista muzika, tada galėdavau jaustis laisvai ir nepažeidžiamai. Paspaudžau greičio pedalą dar labiau, netrukus buvau prie ligoninės. Pastačiau mašiną ir pažvelgusi į veidrodėlį nusivaliau nubėgusį tušą. Pagriebiau rankinuką ir patraukiau į raudonų plytų pastatą. Nežinojau ką jai sakyti ir iš viso kaip elgtis. Bijojau. Priėjusi registratūrą pažvelgiau į senyvo amžiaus moteriškę.

-Aš pas Klaudiją Kroslins ,- sunkiai ištariau ir padėjau pirštus ant stalo.

-Ir jūs būsite?

-Jos dukra ,- atkišau pasą ir laukiau, kol moteriškė viską sutikrinus paduos man baltą chalatą.

-Dėl visų čia esačių saugumo paprašysiu palikti visus aštrius daiktus, auskarus, batų raištelius, rankitę, grandinėles ir plaukų sektukus ,- sunkiai ištarė ir laukė kol atiduosiu visus grėsmingus daiktus.

Pagaliau viską baigus abi patraukėme pro apsaugines duris. Su mama susitinku jos palatoje, nes ji pasiprašė būti neišleidžiama. Man tai atrodė kiek keista. Praėjus ilgą baltą koridorių sustojom prie metalinių durų.

-Ar pasiruošusi? ,- į mane atsisuko seselė.

-Ar įmanoma tokiam dalykui pasiruošti? ,- nusijuokiau ir žengiau į patalpą.

Mama sėdėjo ant lovos ir stebėjo sieną ant kurios buvo pakabintas kryžius. Jos tamsūs plaukai buvo nešukuoti, juodos akys atrodė lyg negyvos, lūpos smarkiai suspaustos. Tik dabar pamačiau grandinėmis pririštas jos kojas. Nejaugi tai būtina? Priėjusi arčiau atsisėdau ant kėdės ir mėginau suimti jos ranką, bet ji ją patraukė.

-Mama ,- sunkiai ištariau ir mėginau sulaikyti ašaras.

Ji kaip beprotė šoko ant manęs ir sugriebusi už plaukų prispaudė prie žemės. Pajaučiau menką skausmą galvoje.

-Jie ateis tavęs Mija ,- tyliai sušnypštė .- Jie nužudė Maiklą. Turi juos išgaudyti.

-Nuimkite ją nuo manęs ,- surėkiau ir laukiau kol atbėks daktarai.- Maldauju greičiau.